P!NK – pramoga su pipiriukais

Jei kas nežinote, tai Pink yra blondinė dainininkė, kuriai iš galvos kyšo lietuviškos šaknys. Geriau patyrinėjus galima rasti ir daugiau privalumų, bet lietuvybės paieškos ir tautinio solidarumo jausmas buvo pagrindinės priežastys, atvedusios į koncertą. Ačiū tolerantiškiems protėviams, kurie viduramžiais nediskriminavo tautinių mažumų, dabar galime ne vienai pasaulinio garso įžymybei prikabinti “mūsų” etiketę. Na prisipažinkite, kad ir jūs, žiūrėdami į susiraukusį Shawn Penn veidelį, ne kartą pagavote save kartodami: “Taigi, taigi - kaipgis...” Aha! Tai kraujo ryšys šneka, ne kitaip. Bet užteks čia nacionalinio pasididžiavimo burbulą pūsti, pakalbėkim apie koncertą.

Pradžia nieko novatoriško nepasiūlė ir niekuo nenustebino. Kaip ir visi šios rūšies renginiai, taip ir šis pasitiko tamsa. Po trankių įžangos akordų, Pink scenoje išsikerojo sarkastiško erškėčio pavidalu.


Jaunystėje roką svajojusi groti atlikėja savo popsinius iškrypimus dabar sėkmingai dangsto rokenrolo fetišais:

I'm still a rock star
I got my rock moves

Neklaužados įvaizdį dainininkė dar labiau paryškino atlikdama AC/DC “Highway to Hell”, Led Zeppelin “Baby I'm gonna leave you” ir Queen “Bohemian Rhapsody”.

Aktyvi mažumų ir gyvūnų teisių gynėja negailėjo karčių žodžių ir buvusiam Amerikos prezidentui. Tačiau akustine gitara pridengtas bušizmų srautas nuskambėjo daugiau graudžiai, nei karikatūriškai.

Negaliu pasakyti, ar balagano estetika koncertui buvo pasirinkta atsitiktinai, ar kaip atsakas į šiemetinius Britnės pasicirkinimus, tačiau žiūrėdamas į akrobatų triukus, mimų gestikuliavimą ir kabareto šokėjas, kartais pasijusdavau lyg dalyvaučiau pamišėlių (frykų) šou. Čia tik liliputų trūko, kad manyje prabustų kokia nors nuo tarybinio cirko laikų užsigulėjusi vaikystės trauma.

Kaip ten bebūtų, likau labai patenkintas šiuo renginiu. Labai gaila, kad dėl pasikeitusių mokesčių Lietuva taip ir nesulaukė pro-pro-podukra tapusios atlikėjos. Tačiau paklaustas apie lietuviškos estrados būklę, dabar su giliu pasididžiavimu širdyje galiu nedvejodamas atsakyti: “Rožinė!”

Google 1978

(iliustracija iš boomerang.nl)

Linksmas dalykėlis yra Twitteris - kartais labai juokingų plepesių pavyksta nugirsti.  Štai žmonės nei iš šio, nei iš to ėmė ir pasidalino savo vaikystės gūglo prisiminimais:

wardytron: When I was a boy I always dreamed of having a job where I'd have to google the contents of Poirot box sets. And now that dream has come true #

 

proxymoron: @wardytron Google was around when you were a boy? My lord, life has been unkind to you and your mug-shaped face. # in reply to wardytron

 

wardytron: @proxymoron Google was around, but it was in black and white and used to close down at 11pm. # in reply to proxymoron

 

proxymoron: @wardytron It also used to return its results to you two days after you asked for them, when a man delivered them to your door. # in reply to wardytron

 

wardytron: @proxymoron Yes, he'd drive a horse and cart and he'd ring a bell and shout "Google search results!" # in reply to proxymoron

 

iamjamesward: @wardytron Do you remember when Google had half day closing on Wednesdays and would shut at lunchtime? And it didn't open at all on Sundays. # in reply to wardytron

 

wardytron: @iamjamesward When Google Image Search went on strike in 1978 I had to wait 3 weeks for a picture of Lynsey de Paul in a bikini.3:14 AM Aug 27th from web in reply to iamjamesward

Nežinau kaip jūs, bet aš labai gerai prisimenu, kaip gūglą srėbdavau aliuminiu šaukštu iš aliuminio bliūdo. Buvo toks geltonas ir saldus…